Kaip žinoti, koks yra mano pašaukimas?

Sveikas, Egidijau, kaip žinoti, koks yra mano pašaukimas? Esu labai darbštus žmogus, darboholikas. Turiu du darbus, labai skirtingų sričių. Žmona man pataria daugiau laiko skirti šeimai ir vieną iš jų mesti. Nenusprendžiu, ką mesti. Nežinau, kuri veikla yra mano pašaukimas. Kartais atrodo, kad savo pašaukimo dar neatradau… Gal galite patarti, kaip jį atrasti?

Ačiū. Alfredas N.

Labai seniai vienos šalies valdovas su savo patarėjais išsiruošė apžiūrėti savo apylinkes. Pakely jie sutiko išminčių, kuris stovėjo ir šaukė:

Bet kuriam žmogui, kuris man duos šimtą auksinių, padovanosiu labai gerą patarimą!

Valdovas jo paklausė:

Ei, išminčiau, kokį patarimą tu taip brangiai įkainojai?

Gerą, – atsakė šis. – Jei sumokėsi man šimtą auksinių, pasakysiu.

Valdovas iškrapštė iš savo kišenių visas aukso monetas, atidavė jas išminčiui ir laukia  vertingojo patarimo. Tada išminčius tarė:

Mano patarimas skamba labai paprastai: nieko nepradėk daryti tol, kol aiškiai nesuvoksi, kokį rezultatą atneš tavo veiksmai.

Lydintieji valdovą bei šalia esanti žmonių minia pradėjo garsiai kvatoti ir girti išminčių, kuris iš pradžių paprašė pinigų, o po to pasakė tokį patarimą, kuris senas kaip pasaulis ir visiems šimtą kartų girdėtas. Tačiau valdovas nutraukė jų pašaipas:

 – Aš nematau iš ko čia reikėtų juoktis, nes patarimas iš tiesų labai vertingas. Visi gerai žinome, kad prieš kažką darant reikia gerai pagalvoti, tačiau dažnai pamirštame šią seną išmintį ir patiriame nesėkmes. Aš esu labai dėkingas tau, išminčiau, už šį vertingą patarimą!

Nuo tos dienos valdovas nusprendė nepamiršti šio patarimo ir davė įsakymą, kad jis būtų užrašytas aukso raidėmis ant kiekvienos pilies sienos. Be to, šio auksinio patarimo žodžiai buvo išgraviruoti ir ant karaliaus sidabrinių indų.

Po kurio laiko vienas pavydus valdovo giminaitis sumanė jį nužudyti ir perimti sostą. Jis papirko karaliaus gydytoją, žadėdamas aukštą padėtį ir daug aukso, jeigu šis sutiktų nunuodyti valdovą.

Valdovas reguliariai prieš pietus gerdavo vaistus, kuriuos jam atnešdavo gydytojas. Atėjus lemiamai dienai, prieš pietus daktaras atnešė valdovui vaistų, sumaišytų su nuodais. Tą akimirką, kai ištiesė karaliui užnuodytus vaistus, jo žvilgsnis atsimušė į užrašą valdovo lėkštėje: „Nieko nepradėk daryti tol, kol aiškiai nesuvoksi, kokį rezultatą atneš tavo veiksmai“. Vargšui daktarui į galvą šovė mintis, kad valdovo giminaitis, užsakęs  jo mirtį, vos tapęs karaliumi  iš karto lieps jį nužudyti, kad neliktų liudininkų.

Valdovas pastebėjo keistą daktaro elgesį, jo išbalusį veidą ir paklausė, kas nutiko. Šis nieko neslėpdamas nuoširdžiai prisipažino ir papasakojo apie suokalbį prieš jį. Valdovas daktarui atleido, o pavydusis giminaitis buvo griežtai nubaustas. Tada karalius sukvietė visą savo palydą, kuri buvo kartu su juo tą dieną, kai išminčius jam davė patarimą ir paklausė:

Ar vis dar šaipotės iš išminčiaus patarimo?

Šis patarimas valdovui padėjo nukreipti mąstymą teisinga linkme. Kai mes galvojame apie savo veiksmų pasekmes, elgiamės išmintingai. Todėl vertėtų galvoti ne tik apie šį, bet ir apie kitus gyvenimus. Toks mąstymas padės mums tapti geresniais. Jeigu galvoju tik apie šiandieną ir norimo rezultato laukiu tuoj pat, nesirūpindamas, kad gali kas nors nukentėti, – tai toks gyvenimas bus egoistiškas. Tačiau jei ir suprasime, kad gyvename ne vieną kartą, mūsų viduje vis tiek lieka kažkiek savanaudiškumo, o tai reiškia ir nepasitenkinimo. Jeigu norime iš tiesų tapti laimingais ir kad savanaudiškumo mūsų širdyse liktų mažiau, tai išminčiai rekomenduoja mokytis mąstyti dvasingai ir išaukštintai, tai reiškia – paskirti visą savo veiklą Kūrėjui.

Taigi, reikia mokytis veikti pagal savo prigimtį ir pažinti save. Čia padeda horoskopas ir saviugda. Saviugda reiškia ugdyti savo protą, kuris pastoviai bando kontroliuoti mūsų gyvenimą. Labai dažnai mes darome tai, ko nori mūsų protas. Jeigu kažkas patinka mūsų protui, tai mes darome, jeigu nepatinka, tai nedarome. Visi taip elgiasi ir aš taip elgsiuosi. Dažnai žmogus net nebando pažinti savo tikrosios prigimties, o linkęs elgtis kaip diktuoja aplinka, mada ar draugai, kuriuos irgi kontroliuoja tik jų pačių protas.

Todėl išminčiai perspėja, kad labai svarbu suprasti, kada mūsų protas vedžioja mus už nosies. Tai padaryti galime pažinę savo pareigas. Kaip teigia senovės raštai vedos, visų pirma mūsų pareigos – tai sekti išminčių pėdomis ir jų rekomendacijomis. Jeigu mes nesekame autoritetais, tai reiškia, kad mes priimame kaip autoritetą savo protą. O jeigu mes klausysime tik savo proto, reiškia, kad mūsų gyvenimas gali būti nugyventas beprasmiškai.

Kartą vienoje Indijos valstijoje buvo statoma šventykla. Keli labai šviesūs išminčiai rūpinosi šventyklos statyba ir kiekvienos dienos pabaigoje darbininkams išdalindavo jų uždarbį. Išminčiai kiekvieno darbininko paprašydavo ištiesti delnus, į kuriuos bėrė smėlį kaip uždarbį. Įbertas smėlis virsdavo auksu ir jo buvo lygiai tiek, kiek žmogus uždirbo. Jeigu jis labai stengėsi, tai gaudavo daug, jei mažiau, tai atitinkamai ir gaudavo, o jeigu tinginiavo, tai smėlis delnuose ir likdavo smėliu.

Tai reiškia, kad Likimas viską regi, kaip mes veikiame ir kiek stengiamės. Likimui nereikia mūsų sekti, o mums Jo apgaudinėti. Jeigu mes nuoširdžiai dedame pastangas, tai ir Kūrėjas mums atsiunčia tikrus mokytojus, kurie padės rasti teisingą gyvenimo kelią, o jeigu ne, tai dažnai sutiksime apgavikus, kurie mokys gyventi tik dėl savęs.

Kai ieškome savo pašaukimo, tai labai svarbu suprasti, kad ką mes bedarytume, visada misija viena – padėti kitiems ir tarnauti Kūrėjui. Išminčiai teigia, jeigu žmogus gyvena tik dėl darbo ar prestižo, jis tiesiog užsidirbinėja karmą. Jeigu žmogus pradeda gyventi misijos nuotaikoje ir stengiasi paskirti savo veiklą Kūrėjui, tai ir pati Visata jam padeda. Mes visada turime pasirinkimą, ar didinti savo ego, ar tarnauti Kūrėjui. Todėl labai svarbu suprasti, kas laikina ir kas amžina, nes mes turime ir laikinas, ir amžinas savo pareigas.

Pašaukimas reiškia, kad žmogus užsiimdamas savo veikla nedaro žalos kitoms gyvoms būtybėms ir jaučiasi laimingas. Jam tai didžiausias atlyginimas. Vedose tai vadinasi dharma, kas reiškia – pareiga. Pavyzdžiui, druskos prigimtis būti sūria, o cukraus saldžiu, taip ir mūsų prigimtys gali skirtis. Jeigu žmogus užsiima savo pareigomis, tai pas jį visada ateina pinigai, kas vadinasi – artha. Artha – materialinė gerovė. Tuomet žmogus patirią laimę – Kama.

Jeigu mes esame patenkinti savo darbu, tai dar vienas dalykas, kurį labai svarbu suprasti, kad reikia siekti ir Mokšos. Mokša – dvasinis išsivadavimas. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas skirtas ne tik darbui, bet ir dvasiniam tobulėjimui – savęs ir savo santykio su Kūrėju ieškojimui. Taigi reikia ieškoti harmonijos tarp savo laikinosios ir amžinosios pareigos, santykio su Kūrėju. Jeigu žmogus tai supranta, jo gyvenimas tampa prasmingas ir tai yra viena iš svarbiausių tikrojo pašaukimo esmių.

Klausimai-atsakymai Čikagos laikraščiui „Geras“

Linkiu Jums kuo geriausios kloties !

Egidijus Gubinas



Komentarai


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *