Kas yra siela?

Kas yra siela?

Vedose aiškinama, kad dvasinė siela yra Dievo dalelė, kuri yra individuali. Kaip, pavyzdžiui, Saulė ir jos dalelės. Jos – vienos prigimties, tačiau kartu spinduliai negali prilygti pačiai Saulei savo galia. Arba laužas ir kibirkštys. Kol kibirkštis palaiko kontaktą su laužu, ji skaisčiai liepsnoja. Tačiau kibirkščiai atsiskyrus nuo laužo ji labai greitai pradeda gesti. Taip ir siela, pamiršusi ryšį su Dievu, praranda savo dieviškumą.

Kaip skirtingų kūno dalių paskirtis – tarnauti visam organizmui, taip ir sielos, kaip Dievo dalelės, paskirtis – tarnauti Aukščiausiajam. Žinoma, tarnystė dažnai suprantama kaip prievolė. Tačiau jei tarnaujama mylimam objektui, tarkime, savo vaikui, patiriamas malonumas.

Kas yra siela, taip pat išsamiai paaiškinta viename žinomiausių vedų tekstų – „Bhagavad-gīta“ (Dievo giesmė). Šis kūrinys moko, kad gyva esybė „aš“ niekur nedingsta mirus kūnui. „Kaip įsikūnijusi siela, būdama dar šiame kūne, visą laiką keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kūną.“ Šiuolaikinis mokslas ir medicina patvirtina, kad kas 7 m. keičiasi viso mūsų kūno ląstelės, bet patys to nejaučiame.

Vienoje neseniai Lietuvoje išleistoje knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą“ mokslininkas J. B. Tuckeris patvirtina vedų raštuose pateikiamas žinias. Šiame veikale pasakojama apie vaikus, kurie prisimena buvusius gyvenimus. Šis mokslininkas ir jo komanda ištyrė daugiau nei 2500 tokių atvejų.

Iš vedų raštų taip pat galima sužinoti, kad siela nėra amžina šio pasaulio gyventoja. Lygiai taip pat, kaip Dievas turi amžiną pavidalą, taip ir siela turi amžiną kūną. Tik kol siela yra materialiame pasaulyje, ji turi apdangalą, tarsi astronautas išeinantis į kosmoso erdvę. Taigi vienas pagrindinių kiekvienos sielos, esančios materialiame pasaulyje, tikslų turėtų būti ne sukaupti kuo daugiau materialinių vertybių, o surasti tikrąjį save ir sugrįžti į tikruosius namus, kur neegzistuoja tokios kančios kaip gimimas, ligos, senatvė ir mirtis. Tokį aukščiausią tikslą įgyvendinti gali padėti tikras dvasinis mokytojas.

Ar sielas turi ir gyvūnai bei augalai?

Gyvosios būtybės turi daug įvairių norų, todėl ir kūnų įvairovė gana didelė. Žmogaus kūnas skirtas save pažinti. Tačiau jei jis visą gyvenimą nori skristi, bėgti, plaukti, kaupti turtus ir pan., tuomet tam skirta kur kas patogesnių gyvybės formų nei žmogaus kūnas. Vedose rašoma, kad Visatoje yra 840 0000 gyvybės formų. Jos atsirado ne evoliucijos eigoje, kaip teigė kai kurie mokslininkai, o buvo sukurtos tam, kad gyva būtybė galėtų įgyvendinti savo troškimus. Taip siela keliauja iš vienos gyvybės formos į kitą. Viename iš vedų tekstų teigiama: „Yra 900 000 rūšių, gyvenančių vandenyje. Taip pat yra 200 0000 nejudančių būtybių, tokių kaip medžiai ir augalai. Yra 110 0000 vabzdžių ir roplių rūšių, 100 0000 rūšių paukščių. Kalbant apie gyvūnus, jų yra 300 0000 rūšių ir yra 400 000 žmonių rūšių.“

Būtybės, turinčios gyvybės jėgą (augalai, medžiai, daržovės), yra aukščiau už Žemę, akmenis ir negyvą materiją. Aukščiau už nejudrias gyvybės formas yra gyvatės ir kirminai, arba judančios būtybės. Aukščiau už gyvates ir kirminus yra išvystytą intelektą turintys gyvūnai. O už juos aukščiau yra žmogiškos būtybės.

Viename vedų tekstų teigiama, kad, pavyzdžiui, karvės žudikas kitame gyvenime gali tapti kupriumi ir silpnapročiu. Nužudęs moterį ar sunaikinęs vaisių įsčiose žmogus tampa laukiniu, itin ligotu. Mėsą valgantis tampa labai raudonas, o vartojantis svaigalus praranda dantų spalvą. Tas, kuris elgiasi amoraliai, tampa kaimo kiaule, kuris labai aistringas – geismingu arkliu. Kaip teigiama vedų raštuose, tokį likimą žmogus pats gali susikurti kitame gyvenime, jeigu šiame neieško tikrojo gyvenimo tikslo.

Kuo žmogaus siela skiriasi nuo kitų gyvų būtybių sielų?

Niekuo, ji tokia pati, kaip ir gyvūnų ar augalų. Skiriasi tik sąmonė. Pavyzdžiui, žmogus per operaciją būna nesąmoningas kaip ir medis. Gyvūno kūne esanti siela neturi laisvos valios, todėl tik atidirba savo karmą, o būdama žmogaus kūne arba kuria naują karmą, arba gali išsivaduoti iš šio materialaus pasaulio.

Kaip teigia senovės raštai vedos – tos sielos, kurios gauna žmogaus kūnus, irgi skiriasi viena nuo kitos. Žemiausioje padėtyje yra necivilizuoti žmonės, aukščiau už juos civilizuoti žmonės, bet nesilaikantys moralės principų ir netikintys į Dievą. Aukščiau už juos yra tie, kurie turi moralės principus ir tiki Dievą, o aukščiau už juos yra tie, kurie siekia Absoliučios Tiesos. O tarp jų dar mažiau tų, kurie nori nuoširdžiai tarnauti Dievui ir sugrįžti į savo tikruosius namus.

Kalbino Justina Petraškevičienė, žurnalas „Būrėja“ 2017 07



Komentarai


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *