Kaip žmonės šiandien labiausiai sau kenkia ir kaip nuo to apsisaugoti?

– Viskas prasideda nuo mūsų sąmoningumo. Nuo suvokimo, kas mes tokie esame. Jeigu mes save įsivaizduojame tik kaip kokią nors medžiagą, kaip vartotoją, tiesiog viską imame iš eilės, tai kas mums yra siūloma.
Žmogaus intelektas yra tada, kai jis renkasi. Jis negyvena tiesiog iš inercijos, jis svarsto tam tikrus pasirinkimus, kuriuos atlieka ne vadovaudamasis jausmais – patinka, nepatinka, o jau savo intelektu. Padėti būtent ir gali švietimas, kuris ugdo žmonių intelektą. Juk viena iš mūsų kančios formų yra neišmanymas arba nežinojimas. Tačiau švietimo įstaigos ne visada atlieka pagrindinę funkciją. Galbūt todėl, jog nėra praėję pragmatiškumo tose žiniose, kurios yra pateikiamos mums. Todėl kiekvieno žmogaus pagrindinis principas turėtų būti, kaip gyventi praktiškai.

– Viename interviu esate minėjęs, jog kūną nuodija blogas maistas, o sielą – neigiama, netinkama informacija. Pakomentuokite plačiau.

– Godumas šiandien jau padarė savo darbą. Nieko nebėra tikro. Net eidamas į parduotuvę, nuolat turi žiūrėti, skaityti produkto sudėtį. Nyksta tikrosios vertybės… Tai atsispindi ir tarpusavio santykiuose, tai liečia ir patį verslo sektorių. Juk verslas turėtų tarnauti žmogui, tačiau šiandien jis žiūri, kaip daugiau paimti iš to žmogaus.
Rytų filosofijoje maistas yra skirstomas į dorybės ir aistros energiją. Dorybingas maistas yra tas, kuris atėjo be prievartos. Viskas šioje Visatoje turi energiją, taip pat ir maistas. Jeigu maistas būna pasiektas kažkokiu kitokiu būdu, jis gali būti sukaupęs netinkamą energiją, kuri gali mus veikti. Pavyzdžiui, jeigu moteris su meile kepa savo vyrui bandeles ar pyragą – jo nuotaika pakylėta, puiki. Tačiau jeigu mes nusiperkame iš parduotuvės maistą, kurį gamina darbuotojai, nuolat engiami savo viršininkų, – nuotaika jau visai kitokia… Tie dalykai yra nematomi, bet suvalgome ir tuos produktus, ir tą energiją. Tas pats ir su aplinka. Išėjus į kokį nors pušyną – nuotaika puiki, tačiau nuėjus į prekybos centrą – mūsų nuotaika jau krenta… Tos energijos mes taip pat nematome, bet ją jaučiame. Tas pats vyksta ir su maistu.
Mūsų sielą nuodija negatyvi informacija. Žinoma, šiandien mes nesame nuo jos apsaugoti. Tačiau mūsų pasaulėžiūrą nuolat kažkas formuoja. Šiandien yra daug tokių žmonių, kurie mano, jog per televiziją nuolat yra sakoma tik tiesa. Tokiems žmonėms informacijos šaltiniu tampa tik televizorius. Tad jeigu žmogus visą gyvenimą žiūri televizorių, skaito laikraščius, bendrauja tik su tam tikro rato žmonėmis, jis negali pakilti aukščiau tos informacijos. Todėl universitetuose ar kitose intelektualinėse erdvėse yra ugdomas kritinis mąstymas. Jeigu jo nėra, mes negalime gauti žinių. Sąmoningo žmogaus prigimtis – žinojimas. Tačiau maitindami vien protą, galutinio pasitenkinimo taip pat negauname. Vadinasi, reikia ir tų sąmoningų žinių. Būtent to, kas ugdo mūsų vidinį gyvenimą. Gaudami tų žinių, pripildome savo gyvenimą pilnatvės jausmu. Kai tik pradedi ieškoti ryšio su savo vidiniu pasauliu – jautiesi geriau… Tai ir būtų sielos maistas – kas turtina vidinį mūsų gyvenimą – tai meditacija arba malda, kai ieškome ryšio su savo vidumi, su savo sąžine…

– Daugelis žmogui rūpimų atsakymų į klausimus yra šalia. Kaip juos pamatyti, įsiklausyti į teikiamą Visatos informaciją?

– Kad kažką išgirstume ar suvoktume, reikia apsivalyti. Arba surasti tokį žmogų, kuris jau girdi tą balsą. Tačiau šis kelias yra ganėtinai sudėtingas ir nepaprastas…
Aš pats nuolat eksperimentuoju: kas tas balsas? Kur jis veda? Pavyksta išgirsti, į kurią pusę pasukti… Mūsų vidinis balsas – lyg navigacija. Gyvūnai tą vidinį balsą turi, nes jie žino kur skristi, kur susimedžioti sau grobį ir t. t. Jie girdi, bet mes pradedame girdėti tik tada, kai pradedame eiti į savo vidų… Vienas iš kelių – proto nuraminimas. Tačiau jį nuraminti kažkokiomis materialiomis priemonėmis būtų labai sunku. Todėl reikia užsiimti tam tikra praktika, kuri būtų artima pačiam žmogui. Reikia eksperimentuoti, bandyti, ieškoti tam tikros erdvės ir būti tarp atitinkamų žmonių.
Kalbant apie dvasinį vadovą, šiandien šis klausimas yra ganėtinai klampus, painus. Kyla klausimų: kas tas dvasinis mokytojas? Kaip jį surasti?.. Anksčiau tie mokytojai būdavo arčiau mūsų ir mums būdavo lengviau prie jų prieiti. Šiandien tai tampa netgi popkultūros reiškiniu, kai atvažiuoja įvairūs mokytojai iš kitų šalių. Su tuo žmogumi taip pat reikia rasti kontaktą… Tad vaizdžiai skambantis teiginys, jog kai mokinys pasiruošęs – atsiranda mokytojas, yra sudėtingas… Ir ne visada lengvai paaiškinamas. Tai nėra paprastas darbas, nes žmonės labai pasiduoda jausmams. Reikia pažiūrėti, ar tai nėra suvaidinta… Jeigu mes tik prašome savo vidaus, jis mus būtinai kažkur nukreipia. Todėl reikia eksperimentuoti ir nepasiduoti tai popkultūrai, nes žmonės seka paskui minią. Tačiau mes kiekvienas turime pereiti kažkokias pamokas: vieniems jos trunka ilgiau, o štai kitiems – trumpiau.

– Kas turėtų būti svarbiausia kiekvienos šeimos gyvenime?

– Svarbiausia – vertybės. Jų puoselėjimas. Pačios svarbiausios vertybės yra ištikimybė, pagarba, pasitikėjimas. Tokių vertybių puoselėjimas šeimą padaro tvirtą.
Meilės mes nevaldome: ji gali ateiti, gali išeiti… Tačiau jeigu mes laikomės vertybių, mes darome tai, kas yra mūsų jėgoms. Šito laikydamiesi mes galime pereiti gyvenimo mokyklą, vadinamą šeima.
Kalbant apie vaikus, labai svarbu yra abipusis pasitikėjimas. Mergaitėmis reikia labiau rūpintis, su berniukais elgtis griežčiau. Visiškai nepatartina fizinių bausmių taikyti mergaitėms, berniukams iki 5-erių metų. Taip pat mamos turėtų žinoti, jog savo pienu turėtų maitinti vaiką iki trejų metų, nes tada mamos ir vaiko ryšys tampa labai stiprus.

– Kas padeda sėkmingiau laviruoti gyvenimo keliu?

– Sėkmingai laviruoti gyvenimo keliu visų pirma padeda intelektas, kuris yra vienas iš palankaus likimo požymių. Žinoma, jeigu mes jį ugdome. Taip pat reikia turėti išmintingų draugų. Yra palanku turėti tokių žmonių, su kuriais galėtume pasikonsultuoti. Mat gyvenime priimant kažkokius spredimus, būtina gauti palaiminimą.
Senovės traktatuose aiškinama, jog kai paprašome tėvų palaiminimo prieš kažkokį svarbų įvykį, tai jau duoda apie 50 proc. sėkmės. Jeigu gauname palaiminimą iš švento žmogaus, galime susilaukti netgi 100 proc. sėkmės. Reikia bendrauti su išminčiais, kas šiandien taip pat yra retas reiškinys, bet tokių žmonių yra ir reikia jų ieškoti. Šie dalykai padeda mums susilaukti sėkmės.
Išoriniai sėkmės požymiai yra turtas, šlovė, kilmė. Vidiniai požymiai – intelektas, nuoširdumas, gerumas. Jeigu mes neturime išorinių resursų, reikia ugdyti vidinius resursus. Jeigu ugdome pastaruosius, galime sėkmės susilaukti ir išorėje, taip pakeisdami savo likimą.

– Dažnas reiškinys – konfliktai kolektyve. Kaip juos spręsti arba ką daryti, kad jų nekiltų?

– Kad nekiltų konfliktų – neįmanoma, nes mes visi esame skirtingi. Kartais tie konfliktai būna reikalingi. Tačiau kad jų nebūtų per daug, darbuotojų vadovas turi būti sąmoningas. Jeigu kolektyve vadovas būna kaip tėvas, o tai šiandien yra retas reiškinys, tas kolektyvas gali tapti sėkmingas. Vadovas jaučia rūpestį koletyvo nariais, kaip šeimoje tėvas. Juk vadovą galima pakeisti, o tėvo – ne, todėl turime ugdytis tokią nuostatą. Žinoma, viskam reikia laiko. Jeigu mes dalijamės gėriu, šiltais prisiminimais – tai jau suartina. Tampa emocinis artumas, kaip šeimoje.

Kalbino Viktorija Eirošienė “Gargždų kraštas”. 2015 01 02

Straipsnis pdf formate:Gargždų krašto maketas

Šis straipsnis yra Egidijaus Gubino autorinė nuosavybė, norint jo dalį ar visą panaudoti ar publikuoti savo leidinyje (svetainėje) reikia gauti autoriaus sutikimą (egidijus.gubinas@gmail.com) ir po straipsniu patalpinti veikiančią nuorodą į autoriaus svetainę www.gubinas.lt