Ar žmogus gyvena pagal iš anksto sukurtą scenarijų – likimą?
Žmones visada domino klausimai, ar jų ateitis nulemta bei kodėl vieniems viskas puikiai klojasi ir nugyvena gražų, turtingą gyvenimą, o kitiems lemta patirti skurdą arba numirti jauniems.
Asmens mintys ir norai jį verčia veikti, o veiksmai daro poveikį likimui. Apie tai byloja karmos dėsniai. Žmogus, atlikdamas (ne)sąmoningus veiksmus, pats kuria likimą. O savo likimo kalviu tampa tada, kai suvokia veiksmo ir atoveiksmio dėsnių egzistavimą. Priežasties ir pasekmės dėsnis leidžia asmeniui suvokti, jog nėra viskas nulemta, kad žmogus, prisiimdamas atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą, nustoja kaltinti kitus, aplinkybes, likimą bei gali pakeisti savo gyvenimą. Gyvenime atsitiktinumų nebūna. Yra tvermės, traukos ir teisingumo dėsniai. Pastarieji dėsniai vadinami karmos įstatymais. Jeigu šiandien žmogus kenčia, vadinasi, praeityje pažeidė Visatos, teisingumo dėsnius. Galima įsivaizduoti, kad poelgis – tai sėkla. Kai jį atliekame, vėliau pasirodo daigelis, kuris išauga į medį. Pastarasis apsipila žiedais, kurie vėliau virsta vaisiais. Taip ir žmogaus veiksmai atlikti tam tikrame laiko taške vėliau atneša vaisių. Ar jie saldūs, ar kartūs priklausys nuo to, kokia sėkla buvo pasėta. Dažnai sodiname bulves, o paskui stebimės, kad neužderėjo bananai…
Kodėl vienų lemtis yra gera, o kitų bloga?
Tai priklauso nuo praeitų ir dabartinių asmens veiksmų. Karmos dėsnį puikiai apibūdina gerai žinomos patarlės, kurios vyrauja įvairių šalių tautosakoje: ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip pasiklosi, taip išmiegosi; kaip šauksi, taip atsilieps.
Kas yra karma ir kokią reikšmę daro asmens gyvenimui?
Kol žmogus gyvena materialiame pasaulyje, tol jį saisto teisingumo įstatymas, vadinamas karma. Jis reikalingas tam, kad žmonės nedarytų žalos kitoms gyvoms būtybėms. Dėl savo neteisingų veiksmų kiekvienas yra veikiamas karmos, t. y. patiria kančių per:
- stichijas – blogą orą, potvynius, žemės drebėjimus ir pan.;
- kitas gyvas būtybes – klasės draugus, mokytojus, bendradarbius, tėvus, sutuoktinius, vaikus;
- per savo kūną – gimimą, ligą, senatvę, mirtį.
Ar ją galima pakeisti?
Karma gali būti juodoji (blogi veiksmai, kurie pagilina blogas asmens savybes), juodai balta (geri veiksmai, norai daryti gerus dalykus, aukojimasis, kartu ir blogosios, egoistinės savybės) ir balta. Karmą gali koreguoti askezė, kuri valo fizinį kūną, šventraščių studijos, kurios valo subtilųjį kūną, ir meditacija bei malda, kurios leidžia suprasti savo dvasinę prigimtį. Karma gali keistis. Vietoj to, kad kas nors atsitiktų kūnui, gali nutikti namams. Arba vietoj to, kad žmogus atsidurtų kalėjime, gali atsidurti vienuolyne, o, tarkime, mirtis gali atsipirkti išgąsčiu ir pan. Balta karma gali atitolinti kitą karmą arba ją prislopinti. Yra ir dar vienos rūšies karma – bespalvė. Tai per dvasines praktikas įgyti įspūdžiai. Bespalvė karma gali visiškai sunaikinti blogą karmą.
Galima gyvenime tiesiog plaukti pasroviui? O gal reikėtų kovoti su likimu, kad pasiektume daugiau?
Plaukti pasroviui reikštų gyventi nesąmoningai. Sąmoningumas pasireiškia, kai žmogus pradeda kelti klausimus: „Kas aš? Koks mano gyvenimo tikslas ir prasmė?“ Ir ieškoti atsakymų į juos. Kovoti su savo likimu reiškia visų pirma keisti savo charakterį.
Gyvenime reikėtų labiau vadovautis intuicija ar protu?
Dera vadovautis abiem. Senovės raštuose protas apibūdinamas kaip dualus, o jo funkcijos – priimti arba atmesti. Protas sujungtas su juslėmis: oda, nosimi, ausimis, akimis, burna. Jis gauna informaciją per šias jusles iš išorinio pasaulio ir pažymi ją pliuso arba minuso ženklu. Proto priimama informacija transformuojasi intelekte. Pastarasis veikia tarp pasąmonės bei proto ir padaro galutines išvadas, kaip elgtis. Jis suvirškina gautą informaciją ir perkelia ją į pasąmonę. Taip išgyvenimai virsta patirtimi. Intelektas – labai svarbus elementas, nes priklausomai nuo jo asmens karma gerėja arba blogėja. Todėl tam, kad žmogus suprastų, kas yra gera, o kas bloga, visų pirma rekomenduojama ugdyti intelektą.
Intuicija – vidinis balsas, kuris dar suvokiamas kaip sąžinė. Senovės raštuose teigiama, kad tai Kūrėjo balsas, kurio tikslas – apsaugoti žmogų nuo negandų, neteisingų veiksmų ir pan. Tarkime, prieš sužinodamas apie pavojų asmuo visada iš pradžių pajunta vidinę įtampą. Tik vieni į tą vidinį balsą įsiklauso, o kiti stengiasi jo negirdėti.
Nepamatuota rizika, tarkime, ekstremalus sportas arba rizikingos investicijos – tai žaidimas su likimu?
Tai priklauso nuo asmenybės. Svarbiausia, kad kiekvienas prieš atlikdamas veiksmą būtų pasiruošęs prisiimti atsakomybę.
Nugyventi laimingą gyvenimą reiškia pačiam susikurti savo laimę ar tiesiog išpildyti savo likimo scenarijų?
Laimė priklauso nuo sąmoningumo. Kiekviena gyva būtybė yra individuali ir savo evoliucijos kelyje. Vienam laimė gali būti pavalgyti, o kitam tapti milijardieriumi. Svarbiausia – suvokti, koks yra aukščiausias asmeninis gyvenimo tikslas.
Galbūt žmogaus gyvenimas – tik atsitiktinumų virtinė?
Darant prielaidą apie atsitiktinumą, reikėtų atmesti teisingumo įstatymą. Kodėl tuomet vieni gimsta be kojų, o kiti su? Kodėl vieni Amerikoje, o kiti Afrikoje?
Kalbino Justina Petraškevičienė, žurnalas „Būrėja” 2016 05
Šis straipsnis yra Egidijaus Gubino autorinė nuosavybė, norint jo dalį ar visą panaudoti ar publikuoti savo leidinyje (svetainėje) reikia gauti autoriaus sutikimą (egidijus.gubinas@gmail.com) ir po straipsniu patalpinti veikiančią nuorodą į autoriaus svetainę www.gubinas.lt
Error thrown
Call to undefined function wp_related_posts()