Sveiki, Egidijau, mano vyras neatsigauna po komos jau beveik 2 mėn. Buvo insultas. Jaunas vyras, trys vaikai, o mano gyvenimas sužalotas. Norėčiau, kad jis iš lovos pakiltų atsimerkęs ir toliau tęstų gyvenimą, tačiau gydytojai ligoninėje nieko man nebežada. Kodėl taip nutiko? Ar čia pamoka man, ar vaikams, ar vyrui? Gyvenome darniai, nieko blogo nedarėme kitiems, kodėl tokia bausmė? Ką galima būtų pakeisti? Kaip toliau gyventi? Būsiu dėkinga už atsakymą.

Aurora A.

 

Dėkoju už klausimą ir nuoširdžiai Jus užjaučiu. Asmeniškai aš nemažą savo gyvenimo dalį bandžiau ir bandau suprasti, kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms, tad pabandysiu ir Jums paaiškinti tai, kas man padėjo geriau suprasti atsakymus į šiuos klausimus.

Kartą vienoje paskaitoje moteris uždavė kažkuo panašų  klausimą vienam mokytojui, “ką man daryti, aš esu pastoviai skriaudžiama šeimoje ir pastoviai kenčiu nuo savo vyro?”. Šis mokytojas atsakė gana vaizdžiai ir filosofiškai. –Ką jūs įprastai darote jeigu virtuvėje pamatote tarakoną? Turbūt dauguma įprastai imate šlepetę ir norite…, bet jeigu tarakonas bėgiotų kur nors laukuose arba bent jau po plintusais, tai jam “šlepetė” ir negrėstų… lygiai taip pat ir mes, kol esame ne savo tikruosiuose namuose, kol esame materialiame pasaulyje, tol ir mus pastoviai lydi baimė, ligos, kančia, nerimas ir mirtis.

Mes čia kenčiame nuo savo veiksmų kuriuos atlikome praeituose gyvenimuose, bet dabar neprisimename. Atrodo, kad aš dabar nieko blogo nepadariau, tad kodėl turiu kentėti? Kaip aiškina senovės raštai vedos, mes gyvename ne vieną kartą, pastoviai keliaujame iš kūno į kūną ir patirdami savo veiksmų atoveiksmius kenčiame.

Kol mes keliaujame iš kūno į kūną, tol esame priversti kentėti. Kaip teigia dvasinis mokytojas A. C. B. Srila Prabhupada  intelektualumas yra tada, kai mes bandome išspręsti tokias  gyvenimo problemas kaip – išsilavinimas, sveikatos klausimai, ekonomika, mokslas ir t.t., tačiau koks yra sprendimo būdas mūsų pagrindinėms kančioms – gimimui, mirčiai, senatvei ir ligoms?

Kadangi niekas negali rasti jokio sprendimo būdo šioms pagrindinėms mūsų problemoms, tuomet šių problemų sprendimas atidedamas į šalį ir toliau yra tęsiamas laikinų problemų sprendimas kaip ekonomikos augimas, bendro vidaus produkto didinimas, geresnė gyvenimo sąlygos ir t.t. Tiesiog žmogus visą savo gyvenimą sprendžia šias laikinas problemas. To pasekoje yra iššvaistomas brangus laikas žmogaus gyvenimo formoje. Jeigu žmogus visą savo gyvenimą paskyrė tik laikinų problemų sprendimui ir neieškojo atsakymų į amžinosios būties klausimus, jis gyvenimą pragyveno nesėkmingai.

Kiekvienas žmogus turėtų suprasti savo padėtį. Kiekvienas žmogus turėtų siekti nešvaistyti savo brangaus laiko tik laikiniems klausimams. Žmogus turėtų pasinaudoti proga būdamas žmogumi – pažinti Kūrėją ir ieškoti spendimo gimimui, mirčiai, senatvei ir ligoms. Vertėtų stengtis suvokti, kad tikrasis žmogaus intelektualumas, tai suprasti save kaip dvasinę sielą kuri yra neatskiriama Dievo dalelė. Todėl išmintingas žmogus neturėtų atsiduoti tik kūniškiems malonumams, nes taip jis pasmerkia save nuolat gimti ir mirti.

Tą patvirtina ir šiuolaikiniai mokslininkai tokie kaip Jimas Tuckeris savo knygoje „Sugrįžimas įgyvenimą”. Šioje knygoje yra pateikiamos neįtikėtinos istorijos vaikų, kurie prisimena praėjusius gyvenimus. Šis mokslininkas  rinkdamas ir tikrindamas kiekvieną pasakojimo detalę, pateikia nenuginčijamų reinkarnacijos įrodymų, priversiančių suabejoti net didžiausius šios temos skeptikus.

Tokia informacija pateikia ir senovės vedų raštuose, todėl didžiąją atsakymo dalį pateiksiu remdamasis vedų raštais – Bhagavata Purana, dar kitaip vadinama Šrymad Bhagavatam su A. C. B. Srilos Prabhupados komentarais. Tų raštų trečioje giesmėje yra skyrius apie gyvųjų esybių klajones, kurį perskaičius man atėjo aiškumas, kokia yra tikroji mūsų kančios priežastis. Labai tikiuosi, kad Jums šios žinios pagelbės ir galbūt suteiks vidinės ramybės.

Taigi ten rašoma, kad gyvoji esybė, siela, su vyro sėkla patenka į tam tikros moters įsčias ir įgyja tam tikrą kūną. Lytinio akto metu su vyro sėkla siela patenka į atitinkamos moters įsčias, kur susiformuoja atitinkamas kūnas. Taip į šį pasaulį ateina visos sąlygotos esybės.

Kūnas, kurį gauna siela, formuojasi vienu iš keturių būdų priklausomai nuo to, kokiai gyvybės rūšiai priklauso. Medžių bei kitų augalų kūnai išdygsta iš žemės. Musės, vabzdžiai, mikrobai gimsta iš prakaito. Trečio tipo gyvųjų esybių kūnai pradeda formuotis kiaušinyje, o dar kitų išsivysto iš gemalo. Paukščių įsčiose gemalas įgauna kiaušinio pavidalą, o žmonių ir gyvūnų – mėsos gumulo pavidalą. Ten aiškinama, kad siela gali gauti ne tik žmogaus kūną.

Pirmą mėnesį susiformuoja gemalo galva, o antro mėnesio pabaigoje tampa matomos rankos, kojos ir kitos kūno dalys. Trečio mėnesio pabaigoje gemalas jau turi kojų bei rankų pirštus su nagais, pasidengia plaukelių danga, susiformuoja kaulai, oda, lytiniai organai bei kitos kūno angos: akys, šnervės, ausys, burna bei išeinamoji anga. Maitindamasis motinos valgomu maistu ir skysčiais, kuriuos ji geria, vaisius palaipsniui auga.

„Markandeya Puranoje” pasakyta, kad motinos žarnyne bambagyslė, sanskrite vadinama apyayani, jungia motiną su vaiko pilvu ir per ją kūdikis, tūnantis motinos įsčiose, maitinasi motinos suvalgytu maistu. Tokiu būdu jis gauna maistines medžiagas iš motinos žarnyno ir diena iš dienos auga jos įsčiose. Šiuolaikinė medicina be išlygų patvirtina „Markandeya Puranos” informaciją apie tai, kaip kūdikis vystosi motinos įsčiose.

Kadangi vaikas priklauso nuo maisto, kurį vartoja motina, nėštumo metu moteris turi laikytis tam tikrų mitybos apribojimų. Jai negalima vartoti daug druskos, pipirų, svogūnų ir panašių produktų, nes kūdikio kūnas yra labai gležnas ir jautrus tokiam aštriam maistui. Įvairūs apribojimai ir atsargumo priemonės, kurias Vedų šventraščiai nurodo nėščioms motinoms, teigiama linkme veikia vaiko vystymąsi.

Ten rašoma, kad gyvosios esybės kančios prasideda dar prieš jai išvystant šviesą, motinos įsčiose. Ji patiria kančias tą pačią akimirką, kai sueina į sąlytį su materialiu kūnu. Deja, mes užmirštame baisias kančias, kurias turėjom iškęsti motinos įsčiose, ir gimimo kančioms neteikiame ypatingos reikšmės. Kaip kūno formavimosi motinos įsčiose metu, taip ir mirties metu, gyvoji esybė patiria tiek daug kančių. Tačiau, nepaisant patirtų kančių, veikiant iliuzinei energijai mes viską užmirštame ir vėl vejamės vadinamąją laimę, kuri tėra laikina kančių pertrauka.

Toliau rašoma, kad motinai valgant kartų, aštrų, pernelyg sūrų ar rūgštų maistą, jos įsčiose tūnantis kūdikis raitosi iš nepakenčiamo skausmo, o mes negalime ir įsivaizduoti kančių, kurias kūdikis patiria motinos įsčiose. Kūdikio padėtis yra pragariška, bet jis neturi išeities. Jo sąmonė dar menkai teišsivysčiusi, todėl jis pajėgus iškęsti šias kančias, priešingu atveju, jis mirtų iš skausmo.

Suaugęs žmogus tokioje visiškai suvaržytoje padėtyje, kaip kūdikis motinos įsčiose, neišgyventų nė kelių sekundžių. Deja, mes užmirštame visas šias siaubingas kančias ir bandome rasti laimę, nesusimąstydami apie tai, kaip ištrūkti iš gimimų ir mirčių rato. Civilizacija, kuri nesvarsto šių problemų, yra pasmerkta, nes nesuteikia žmonėms galimybės įsisąmoninti, kokius pavojus slepia materiali būtis.

Gimęs kūdikis paprastai užmiršta apie kančias ir nelaimes, patirtas ankstesniuose gyvenimuose, tačiau suaugęs ir skaitydamas autoritetingus šventraščius, tokius kaip „Srimad-Bhagavatam”, jis bent jau gali sužinoti, kokias kančias patiria gimdamas ir mirdamas. Jei mes netikime šventraščiais – tai kita kalba, tačiau tas, kuris tiki šventraščių žodžiais, turi gyventi taip, kad pasiruoštų ištrūkti iš materialios būties kalėjimo laisvėn. Žmogui duota ši privilegija. Todėl žmonės, kurie nepaiso priminimų apie tai, kad žmogaus gyvenimas kupinas kančių, lyginami su savižudžiais. Vedų raštuose pasakyta, kad tik žmogaus kūnas suteikia gyvajai būtybei galimybę atsikratyti neišmanymo ir perplaukti materialios būties vandenyną.

Kaip moterys sąrėmių metu dievagojasi, kad daugiau gyvenime nepastos, kad daugiau netektų patirti gimdymo kančių. Taip galvoja ir ligonis ant chirurginio stalo. Jis nuoširdžiai nori pakeisti gyvenimo būdą, kad daugiau nesirgtų ir vėl neatsidurtų po chirurgo peiliu. Lygiai taip ir žmogus, pakliuvęs į pavojų, prisiekinėja sau daugiau nepakartoti tos pačios klaidos. Taip ir gyvoji esybė, patekusi į pragariškas sąlygas motinos įsčiose, meldžiasi Viešpačiui ir žada Jam niekada nenusidėti, kad nebereikėtų vėl atsidurti motinos įsčiose ir patirti gimimo bei mirties kančių. Kentėdamas įsčiose, vaikas išgyvena siaubingą baimę gimti, tačiau gimęs jis jaučiasi sveikas, kupinas gyvenimo džiaugsmo ir vėl daro tas pačias nuodėmes, dėl kurių atsidūrė tokioje siaubingoje padėtyje.

Toliau ten rašoma, kad Siela žmogaus kūne meldžiasi: “Aš ieškau prieglobsčio prie Aukščiausiojo Dievo Asmens, kuris apsireiškia įvairiais pavidalais. Viešpats – vienintelis mano prieglobstis”.

Gyvoji esybė yra materialios gamtos valdžioje ir aršiai grumiasi dėl būvio, keliaudama gimimų ir mirčių ratu. Jos sąlygotos būties priežastis yra ta, kad ji užmiršo apie savo ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu.

Toliau ten rašoma, kad septynių mėnesių kūdikiui nubunda sąmonė. Jis suvokia, kokiose baisiose sąlygose atsidūrė, ir meldžia Viešpaties jį išvaduoti. Skaičiuodamas mėnesius, jis nekantraudamas laukia tos dienos, kada išeis laisvėn. Šiuolaikiniai žmonės, laikantys save civilizuotomis būtybėmis, nesusimąsto, kokias siaubingas sąlygas tenka iškęsti kūdikiui motinos įsčiose ir neretai, vertindami jį kaip kliūtį savo jusliniams malonumams, bando nužudyti griebdamiesi kontraceptinių priemonių arba aborto. Nesusimąstydami apie kančias, kurias gyvoji esybė patiria motinos įsčiose, jie lyg niekur nieko mėgaujasi materialiniu gyvenimu ir ignoruoja žmogaus gyvybės formos jiems suteiktas galimybes.

Gyvoji esybė žmogaus kūne yra apdovanota išsivysčiusiu intelektu ir privalo panaudoti jį, kad ištrūktų iš užburto gimimų bei mirčių rato. Tas, kuris nepanaudoja intelekto, vadinamas šykštuoliu, kuris turi susikrovęs didžiausius turtus, bet gailėdamas išleisti ir skatiką, gėrisi vien savo turtais. Todėl žmogų, kuris nepanaudoja savo intelekto tam, kad išsivaduotų iš iliuzijos tinklų, ištrūktų iš gimimų ir mirčių rato, vedų šventraščiai vadina šykštuoliu.

Motinos įsčios – pavojinga vieta. Vienintelis jų privalumas, kad tuo metu nubunda gyvosios esybės sąmonė, ir suvokdama savo priklausomybę nuo Aukščiausiojo Viešpaties, maldauja Viešpatį ją išgelbėti. Tačiau kai tik kūdikis išsivaduoja iš tos siaubingos padėties, jis iš karto atsiduria iliuzinės energijos glėby. Stiprus jos poveikis priverčia kūdikį užmiršti Viešpatį ir tapatinti save su įgytu kūnu. Taip mes elgiamės dažniausiai ir dabar, kai kas nors blogo nutinka, mes prisimename Dievą, bet kai problemos išsisprendžia, Jį vėl pamirštame.

Toliau ten rašoma, kad kai oro slėgio stumiamas siauru tuneliu kūdikis lenda iš motinos įsčių, jo kvėpavimo sistema visiškai sutrinka ir iš nepakenčiamo skausmo jis praranda atmintį. Kai kuriais atvejais kūdikis patiria tokį siaubingą skausmą, kad gimsta nebegyvas arba leisgyvis. Galima tik įsivaizduoti, kokias kančias patiria kūdikis gimdamas. Dešimt mėnesių jis tūno siaubingose sąlygose, įsčiose, ir terminui pasibaigus yra priverstinai išstumiamas lauk.

Išstumtas iš motinos įsčių, jis pakliūva į tėvų rankas, kurie negali suprasti, ko jam reikia, bet jie – vieninteliai, kurie gali juo pasirūpinti. Jam duodama tai, ko jis nenori, tačiau kūdikis, būdamas visiškai bejėgis, negali atsisakyti.

Išstumtas iš motinos įsčių, kūdikis atsiduria visiškai priešingose sąlygose. Jis nori valgyti viena, o jam duodama visai kas kita, nes niekas nesupranta, ko jis nori, o pats jis bejėgis atsisakyti to, kas jam duodama. Kartais kūdikis verkia prašydamas motinos pieno, o auklė, nutarusi, kad jam skauda pilvuką, duoda jam karčius vaistus. Kūdikis nenori jų gerti, bet jis neturi galimybės pasipriešinti. Taigi, išstumtas iš motinos įsčių, jis atsiduria labai nepavydėtinoje padėtyje, ir jo kančios toli gražu nesibaigia.

Kupina kančių prabėga jo vaikystė. Jis tampa paaugliu, bet ir čia kančios nesibaigia. Jo širdį drasko įvairūs troškimai, kuriems dažnai nelemta išsipildyti, ir dėl savo neišmanymo jis pasiduoda pykčio ar nevilties antplūdžiams.

Bet ir išaugus iš vaikystės kančios neišnyksta: jis turi eiti į mokyklą, kurios visa širdimi nekenčia. Jis nori žaisti, bet jį verčia eiti į mokyklą, mokytis, ruoštis egzaminams. Jis kankinasi ir dėl to, kad ne visada gauna tokių žaislų, kokių nori, dėl to jis smarkiai nusimena ir kenčia. Kitaip sakant, ir išaugus iš vaikystės, tapus paaugliu, o vėliau jaunuoliu, kančios nė kiek nesumažėja, žmogus yra ne ką laimingesnis negu buvo vaikystėje. Vaikų norams ir kaprizams nėra ribų, ir jei jie negauna to, ko trokšta, duoda valią pykčiui, kuris tampa naujų kančių priežastimi.

Lygiagrečiai su kūnu auga ir žmogaus puikybė. Kurstydamas savo puikybę ir pyktį, kurie pražudo sielą, žmogus neranda santarvės su jį supančiais žmonėmis, kurie, kaip ir jis, yra užvaldyti geismo.

Neišmanymo veikiama gyvoji esybė laiko materialų kūną, sudarytą iš penkių pradmenų, savo tikruoju „aš”. Ši klaidinga samprata verčia gyvąją esybę laikinus dalykus laikyti savo nuosavybe ir vis giliau panardina ją į neišmanymo tamsybes.

Gyvoji esybė yra amžina, bet kadangi laikinus daiktus ji ima laikyti amžinais ir vadovaujasi klaidinga samprata, kas yra gerai ir kas yra blogai, ji vis labiau grimzta į neišmanymą ir pasmerkia save materialioms kančioms.

Vardan laikino kūno, kuris yra nepaliaujamų neramumų šaltinis ir pastoviai lydi žmogų, surakintą neišmanymo ir karminės veiklos grandinių, žmogus atlieka poelgius, kurie verčia jį vėl gimti ir mirti materialiame pasaulyje.

Sąlygotame būvyje gyvoji esybė tapatina save su kūnu ir užmiršta apie savo amžinus santykius su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Visi jos veiksmai grindžiami kūno interesais.

Vadovaudamasi šia klaidinga samprata, gyvoji esybė atlieka poelgius, kurie yra jos gimimų įvairiomis gyvybės rūšimis bei mirčių priežastis. Kol žmogus neišsivaduos iš kūniškos būties sampratos, jis bus priverstas nuolat gimti ir mirti.

Jei patyrusi šitiek kančių ir vėl gavusi galimybę gimti žmogaus kūne, gyvoji esybė iššvaisto savo brangų laiką bendraudama su žmonėmis, kuriems terūpi seksas ir skanus maistas, ji vėl degraduoja ir patenka į pragarą. Daugumos žmonių poreikiai gyvenime – patenkinti liežuvį ir genitalijas. Tokia materialaus gyvenimo esmė – valgyti, gerti ir linksmintis, nesusimąstant apie dvasinę savojo „aš” prigimtį ir dvasinio pažinimo kelią.

Todėl ir sakoma, kad išmintingas žmogus vengia pražūtingos draugijos ir stengiasi kuo daugiau bendrauti su šventom asmenybėm. Bendraujant su dvasiškai pažengusiais žmonėmis, abejonės dėl dvasinio gyvenimo tikslo išnyksta ir žmogus sparčiai žengia pirmyn dvasinės savižinos keliu.

Karminė gyvosios esybės veikla nulemia kokį kūną su jam tinkančiais materialiais protu ir juslėmis ji gaus. Kai gyvoji esybė baigia išgyventi atitinkamo etapo veiklos pasekmes (karmą), ta pabaiga vadinasi mirtimi, o kai ji pradeda patirti naujo savo veiklos etapo pasekmes, ta pradžia vadinama gimimu.

Gyvenime matome, kad dėl skirtingos karmos vienas žmogus gimsta turtingoje, kitas – vargingoje šeimoje, nors abu gimsta toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, toje pačioje aplinkoje. Žmogus su doringų darbų kraičiu gauna galimybę gimti turtingoje ar doringoje šeimoje, o tas, kuris susikrovė nuodėmių kraitį, gimsta žemoje, vargingoje šeimoje. Pakeisti kūną, reiškia pakeisti veiklos lauką. Analogiškai, vaikui išaugus, tapus jaunuoliu, jo vaikiškus žaidimus pakeičia jauno žmogaus veikla.

Išmintingas žmogus, suprantąs gyvenimo ir mirties filosofiją, negali abejingai klausytis apie pragariškas gyvenimo sąlygas motinos įsčiose bei apie kančias, kurias gyvoji esybė patiria gimusi. Bet šias problemas reikia spręsti. Išmintingas žmogus turi suprasti, kad materialus kūnas yra amžinų kančių priežastis. Užuot tuščiai sielvartavęs, jis turi stengtis rasti vaistų nuo šios ligos. Atsakymą į šį klausimą galima sužinoti bendraujant su išvaduotomis sielomis, išvaduotom asmenybėm, tada pajėgsim išspręsti visas gyvenimo problemas, taip pat ir gimimo bei mirties problemą.

Pagal žinias, pateiktas šiuose raštuose, kol mes turime materialų kūną, tol mūsų problemos ir kančios neišvengiamos. Todėl mums reikia ieškoti išsivadavusios sielos arba tikro dvasinio mokytojo, kuris mums gali padėti nukirsti tikrąsias materialių kančių šaknis.

Linkiu jums kuo geriausios kloties!

Egidijus Gubinas

Klausimai – atsakymai Čikagos laikraščiui “Geras”

Šis straipsnis yra Egidijaus Gubino autorinė nuosavybė, norint jo dalį ar visą panaudoti ar publikuoti savo leidinyje (svetainėje) reikia gauti autoriaus sutikimą (egidijus.gubinas@gmail.com) ir po straipsniu patalpinti veikiančią nuorodą į autoriaus svetainę www.gubinas.lt