Kaip žinoti, kad pasirinkau tinkamą darbą, jeigu visada lenda į galvą mintis, kad norėčiau studijuoti visai kitką? Tik kad jau esu nebe 20-ies metų…Ačiū. Martynas

 

Kai iškyla tokie klausimai, kaip kad „ar aš dirbu savo vietoje?“, vertėtų paklausti savęs: „Ar aš myliu savo darbą? Ar aš laimingas savo veikloje ir noriu, kad mano darbas padarytų laimingais kitus? Ar aš dirbu tik tam, kad išgyvenčiau, o gal noriu, kad mano darbas būtų vertingas kitiems? Ar vos tik atėjęs į darbą pirmadienį laukiu penktadienio? Ar dažnai darbe žiūriu į laikrodį ir laukiu pertraukos? Ar dirbu pagal savo pašaukimą ar tik dėl to, kad reikia?“.

Trumpai papasakosiu apie savo patirtį. Nuo pat jaunystės galvojau, kaip ir daugelis, kur uždirbti daugiau pinigų. Pas jauną žmogų norai dideli, o kantrybės praktiškai nulis. Ypatingai esamoje visuomenėje – norisi visko čia ir dabar. Taip ir aš gyvenau kurį laiką. Vis bėgdavau paskui pinigus, tikėjau, kad būsiu laimingas, kai uždirbsiu daug.

Šiandien yra klaidinama dauguma visuomenės jaunimo, kad tik pinigai padarys juos laimingus. Pagal statistiką abiturentai ieško gerai apmokamos profesijos, o ne savo pašaukimo. Kodėl tiek mažai kalbama apie pašaukimą?

Taigi kas tas pašaukimas ar verta jo apskritai ieškoti, ar geriau tiesiog susirasti saugų, gerai apmokamą darbą su garantijomis?

Kada į mano galvą pradėjo belstis tokios mintys, kad kiekvienas žmogus šiame gyvenime yra neatsitiktinai ir kad mes atėjome čia ne tik išgyventi, bet ir nuveikti kažką naudingo, tuomet pradėjau ieškoti atsakymų, kas aš ir kokia šio gyvenimo prasmė?

Pasirodo pagal vedų psichologiją yra keturi žmonių tipai: 1. Vadovai, organizatoriai. 2. Mokytojai, išminčiai, patarėjai. 3. Verslininkai, prekybininkai. 4. Darbininkai, amatininkai, meistrai.

Kai šitą sužinojau, mano viduje pasidarė ramiau. Kodėl? Todėl, kad visą gyvenimą bandžiau dirbti įvairius darbus ir niekaip nesisekė: nesisekdavo statybose, taip pat nesisekė, kai bandžiau kurti verslą. Tuomet galvodavau, kad esu nevykėlis, nes maniau, kad nieko nesugebu. Kažkiek sekdavosi organizuoti kai kuriuos darbus, bet ir tai, kada reikėdavo duoti nurodymus kitiems, savo viduje jausdavausi nekomfortiškai.

Kai sužinojau, kad yra šios minėtos keturios prigimtys, man pasidarė viduje aiškiau ir ramiau dėl savo pašaukimo. Tada pradėjau ieškoti  šios srities žinovų, kad jie padėtų man paaiškinti mano prigimtį, patvirtintų mano vidines abejones. Tai buvo svarbus žingsnis, kuris leido geriau pažinti ir suprasti save, savo pašaukimą.

Kai gavau atsakymus, atėjo vidinė ramybė ir supratimas, kad mes visi esame skirtingi ir jeigu tavo prigimtis nėra, pavyzdžiui, verslininko – tai tu esi normalus žmogus. Ir visai nesvarbu, ką kalba kiti, kad jei nebūsi tuo ar anuo, tai tikrai pinigų neuždirbsi.

Savęs pažinimas labai svarbus žingsnis. Tas kuri atlieka veiklą pagal savo pašaukimą, tampa laimingas pats ir padaro laimingais kitus. Ir visai nesvarbu, kokios srities specialistas jis yra. Toks žmogus dažniau galvoja apie savo pareigas, bet ne apie rezultatą.

Kitas žingsnis, kuris padėjo rasti vidinę ramybę, buvo, kai išgirdau keliose paskaitose, kad mes esame Dievo tarnai.  Na, ne ta blogąja prasme – tarnai, baudžiauninkai. Daugeliui šis žodis asocijuojasi su baudžiava, bet čia turima omenyje visai ne tai. Tiesiog Kūrėjas mus myli ir jeigu mes tarnaujame Jam, tuomet mes ir patys tampame laimingi.

Ką tai reiškia? Buvo toks vienas pasakojimas apie kūną ir skrandį, kai kartą visos kūno dalys susimokė prieš skrandį. Kojos sako: aš kūną nešioju, galva – galvoja, rankos – dirba ir t.t. O jis tiesiog sėdi sau šiltai, nieko neveikia, bet maistą gauna. Tada visi nusprendė skrandžiui maisto nebeduoti. Kaip tarė, taip padarė. Išsivoliojo kūnas košėje, guli dieną, antrą, o alkio nejaučia, tik silpsta po truputį. Tada galva pasiūlė: gal duodam pavalgyti visgi ir skrandžiui? Kai tik šis gavo maisto, visas kūnas tapo judrus ir laimingas. Taigi  ši istorija apie tai, jeigu mes darome tik dėl savęs, bet nedarome dėl Kūrėjo, mes negalime jaustis laimingais. Tai panašu į laistymą medžio lapų, bet ne šaknų.

Jeigu kiekvienas iš mūsų stengtųsi veikti ne dėl rezultato, o dėl Kūrėjo, tuomet tikrai aplinkui būtų kur kas daugiau laimingesnių žmonių. Tai žingsniai vedantys savęs pažinimo link. Kada pradedi savęs klausti, kaip aš geriausiai galėčiau pasitarnauti Kūrėjui, kokios mano stipriosios savybės ir silpnosios pusės? Tada prasideda savęs ieškojimas ir atradimas, analizavimas ir pastangos būti sąžiningu su savimi. Tuomet ateina aiškumas kokiose srityse aš galiu geriausiai atlikti savo pareigas.

Klausimai-atsakymai Čikagos laikraščiui “Geras”

Linkiu Jums ko geriausios kloties !

Egidijus Gubinas

Šis straipsnis yra Egidijaus Gubino autorinė nuosavybė, norint jo dalį ar visą panaudoti ar publikuoti savo leidinyje (svetainėje) reikia gauti autoriaus sutikimą (egidijus.gubinas@gmail.com) ir po straipsniu patalpinti veikiančią nuorodą į autoriaus svetainę www.gubinas.lt