Kaip atrasti savo profesiją?

Kaip atrasti savo profesiją, gyvenimo kelią, jo prasmę, pilnatvę, to moko šimtai mokymų, teorijų, metodikų. Tačiau pasak, gyvenimo mokytojo, vedų astrologo Egidijaus Gubino iš tiesų tai, kas esmingiausia, galėtų tilpti viename žodyje – tarnystė. 

Tarnauti kitiems… Ar tai yra mūsų gyvenimo esmė?

Daugelis įsivaizduoja, kad norint rasti tinkamą profesiją ir gyventi prasmingą gyvenimą, reikia atlikti kažkokius ypatingus žygdarbius. Iš tiesų visas daug paprasčiau. Prasmę ir pilnatvę galime atrasti ir, regis, visai mažuose kasdieniuose dalykuose – tarnaudami kitiems, dovanodami savo dėmesį, širdies šilumą. Nors žodis „tarnauti“ galbūt kai kam skamba nepatraukliai, iš tiesų kiekvienas iš mūsų tai darome nuolat. Tėvai tarnauja vaikams, vaikai – tėvams, vyras – žmonai, žmona – vyrui, kolega – kolegai ir pan. Jei žmogus neturi kam tarnauti, įsigyja bent jau gyvūnėlį. Poreikis rūpintis kitais užkoduotas mūsų prigimtyje. Tai yra esminė gyvenimo misija, kurią atlikdami tampame laimingi, įprasminame savo būtį. Jei visi kiekvieną dieną pradėtume nuo klausimo, o kuo šiandien galiu pasitarnauti kitiems, mūsų gyvenimas, mūsų atliekami darbai smarkiai pasikeistų.  Tai turėtų būti vienas iš klausimų ieškant savo profesinio kelio.

Ar profesija gali būti kaip tarnystė, dėl ko ateiname į šią žemę?..

Senoviniuose vedų raštuose sakoma, į šią žemę ateiname kaip Kūrėjo įrankiai. Tarnaudami kitiems žmonėms – tarnaujame jam. Veikdami kasdienius ir profesinius darbus, drauge kuriame visatą. Žinoma, kiekvienas tai darome savaip. Būdų tarnauti kaip ir profesijų yra milijonai. Pavyzdžiui, verslininko profesija reiškia, kad jis gali tarnauti kitiems uždirbdamas pinigus ir pasitelkdamas juos kurti visuotinę gerovę, valytojos profesija tarnauja švarindama aplinką, mokytojo profesija – vaikų ugdymas. Visos profesijos ir visi tarnystės būdai yra vertingi ir nėra nė vieno vertingesnio už kitus. Daugybė žmonių svajoja tapti garsenybėmis, herojais, manydami, kad tai suteiks jiems pranašumo. Deja, taip nėra. Įsivaizduokime, kad visata – tai organizmas. Ar galėtume pasakyti, kad organizmui širdis reikalingesnė už kepenis arba didysis pirštas naudingesnis už mažylį? Ne. Viskas jame yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir viena negali kokybiškai (arba išvis) funkcionuoti be kito. Taip ir mes, žmonės, esame dieviškosios kūrinijos dalelės ir kiekvienam iš mūsų yra numatyta tam tikra funkcija, profesija arba veiklos kryptis. Svarbiausia, ją suvokti, priimti ir galiausiai ja sekti.

Tačiau atrasti tą tikrąją profesiją ir teisingą kryptį daugeliui nėra paprasta. Kai kurie ir per visą gyvenimą neatranda. Kodėl taip yra?

Kiekvienas ateidamas į šį pasaulį atsinešame tam tikras savybes. Jos ir nurodo veiklos kryptį ir tinkamą profesiją. Kaip jau minėjau, nėra savybių vertingesnių ar menkesnių. Deja, žmonija mano kitaip. Esame labai stipriai susipainioję stereotipuose ir dėl to kenčiame. Šie stereotipai pradedami formuoti jau nuo vaikystės. Pavyzdžiui, kai tėvai ar mokytojai mus ima lyginti su kitais. Mums sakoma: žiūrėk šis tavo bendramokslis koks puikus matematikas, olimpiadų čempionas, štai ta mergaitė – nuostabi dailininkė. O tau nieko doro nepavyksta. Mus tai išmuša iš vėžių. Dar labiau viską sujaukia aplinkoje, žiniasklaidoje demonstruojami pavyzdžiai. Matome, kad gerbiami ir vertinami tik tų profesijų atstovai, kurie yra garsūs, įtakingi, turtingi. Taigi nejučia imame lygiuotis į kitus, pamiršdami, kas esame iš tikrųjų. Mus užvaldo klaidingas supratimas, kad kai kuri veikla yra ypatingesnė ir tik ja užsiimdami galėsime būti šio to verti.  Tada pasakome sau, jei baigsiu teisę, tapsiu gydytoju, sukursiu verslą ar išgarsėsiu, mano profesija bus svarbi, mane pripažins. Tapsiu sėkmingas ir laimingas. Deja, kai pradedame save su kažkuo tapatinti, bet neturime reikiamų savybių, kyla vidinis konfliktas tarp to, ko noriu ir ką galiu. Galbūt daug geriau jaustumės dirbdami kokį nors paprastą rankų darbą, betgi jei pasirinksime neprestižinę profesiją, bijome, kad būsime laikomi nevykėliais.  Mūsų ego ir mumyse gyvenantys stereotipai sako: ne tu negali taip pasirinkti, turi siekti aukštumų. Štai taip atsiranda nelaimingi, po gyvenimą besiblaškantys žmonės. Galime suvaidinti karį, verslininką, žvaigždę, bet jei iš tiesų tokie nesame, jei neturime tokių prigimtinių savybių, nuolat turėsime save prievartauti, apsimetinėti, įrodinėti. Anksčiau ar vėliau nuo to pavargsime, gyvenimas praras prasmę.

Tad kaipgi atsispirti tiems klaidingiems stereotipams kurie skatina rinktis ne savo profesiją?

Turime rasti drąsos pripažinti sau, kas iš tiesų esame, ką mokame geriausiai ir nebijoti tuo keliu eiti. Žinoma, pralaužti stereotipų šarvą nėra lengva. Bet jei eisime ta kryptimi, kuria veda širdis bei prigimtinės savybės, jei dirbsime tai, kas geriausiai sekasi, kas padeda tarnauti, kurti gerovę kitiems, galime maloniai nustebti, atradę, kad pripažinimo ir sėkmės galima sulaukti bet kurioje profesijoje. Meistriškai nukirpti plaukus, gardžiai iškepti duoną, preciziškai išblizginti langus, nepriekaištingai pasiūti drabužį, su meile ugdyti mokinį… Kiekvienoje srityje reikalingas meistriškumas. Ir mes visi neabejotinai turime vienokių ar kitokių talentų, kad to meistriškumo pasiektume. Didelį darbą šioje padedant rinktis profesiją galėtų nudirbti tėvai, leisdami savo vaikams būti tuo, kuo jie nori būti ir padėdami skleistis dominuojančioms savybėms.

 O kaip tėvai turėtų elgtis, kad padėtų vaikui surasti savo profesiją ir tinkamą kryptį?

Pirmiausia turėtų suprati, kad jų vaikas yra unikalus, atėjęs į šį pasaulį atlikti savos misijos, o ne pateisinti šeimos lūkesčius. Tarkim, jei gimė gydytojų dinastijoje, nebūtinai privalo tapti gydytoju. Žinoma, galbūt pats vaikas norės eiti tuo keliu, bet jokiu būdu negalima jo versti vien dėl to, kad būtų išsaugotas šeimos prestižas. Atminkite, jog svarbiausia yra prigimtinės savybės. Tėvų pareiga padėti vaikui tas savybes pažinti, nukreipti jį į reikiamą nišą. Labai svarbu padėti rasti tinkamą aplinką, kurioje vaikas galėtų veikti tai, kuo domisi, turėtų galimybę bendrauti su bendraminčiais. Turėkime galvoje, jog tos savybės, kurias atsinešame yra tarsi sėkla. Jei šios sėklos nepuoselėsime, neauginsime, ji ne visada turės galimybę išdygti savaime. Tik gerai prižiūrėdami ir skirdami dėmesio, galime tikėtis sulaukti derliaus ir lengviau suprasti profesinį kelią.

Galbūt yra kažkas, kas galėtų tėvams padėti atliekant šią nelengvą misiją dėl vaiko profesijos?

Vakarų kultūroje šiuo klausimu, ko gero, dažniausiai padeda psichologai. Esama įvairių metodikų, testų, kurie padeda atskleisti polinkius. Vedų kultūroje šią pagalbą suteikia astrologai. Vedų astrologija – tarsi kelrodis žmogaus gyvenimo kelyje. Sudarius išsamų asmeninį horoskopą ir jį išanalizavus, puikiai matyti vaiko (ir ne tik) gebėjimai, būdas, dominuojančios savybės, tinkamos profesijos. Pasitelkęs šią informacija astrologas gali patarti, kokia tiktų profesinė veikla, numatyti skleistis palankias aplinkybes, tinkamą laiką. Tai yra labai senas, patikimai veikiantis metodas. Tiesa, vaiko polinkius galima bandyti spėti ir tokiu specialiu Rytų kultūroje nuo seno naudojamu testu. Šis testas atliekamas su ropoti pradėjusiu kūdikiu. Tuščioje erdvėje, kurioje nėra dėmesį blaškančių dalykų, vienodu atstumu išdėliojami keturi daiktai: pinigai (gali būti monetos arba kupiūros), knyga (geriausiai šventraštis), darbo įrankis (pvz. berniukui – koks plaktukas, mergaitei – samtis ir pan.) ir ginklas (gali būti žaislinis). Pagal tai, kuriuo daiktu vaikas labiausiai susidomės, galima nuspėti jo polinkius. Susidomėjimas pinigais rodo verslininko, prekybininko prigimtį, susidomėjimas šventraščiu  praneša apie išminčiaus, dvasininko mokslininko prigimtį, buities rakandu – tai, kad šį žmogų traukia rankų darbas, ir galiausiai susidomėjimas ginklu byloja apie kario, vadovo prigimtį.

Atskleisti prigimtines savybes – ar to užtenka, kad sėkmingai eitume savo gyvenimo keliu, realizuotume save profesinėje veikloje?

Žinoti savo stipriąsias savybes, be abejo, yra labai svarbu. Tačiau svarbiausia yra tinkamai veikti. Jei stovėsime kalno papėdėje ir pasyviai žiūrėsime aukštyn, juk neatsidursime viršūnėje, tiesa? Taip ir gyvenime – atsiskleisti galime tik eidami pirmyn, kryptingai veikdami. Tiek iš savo asmeninės patirties, tiek kliaudamasis senaisiais vedų šventraščiais, galiu pasakyti, kad daug lengviau ieškoti profesinio kelio, kai priešakyje turi vedlį, mokytoją. Nebūtinai kažkokį ypatingą gyvenimo guru. Tai gali būti mums aktualios srities meistras, profesionalas, autoritetas. Jei mokėsime nuolankiai, su dėkingumu priimti mokytojo patirtį bei išmintį, save realizuosime daug lengviau ir sklandžiau. Žinoma, bet kuriuo atveju turime nusiteikti, kad netgi žengdami keliu, kuriuo veda pašaukimas, netgi lydimi mokytojo, patirsime ir pakilimų, ir pralaimėjimų. Kartais bus malonu ir lengva, kartais sunku. Toks yra tobulėjimo kelias. Įveikdami kliūtis ir iššūkius, stiprėjame, augame ir tampame vis geresniais įrankiais Kūrėjo rankose. Siekiantiems sužinoti daugiau apie tinkamas profesijas ir savo pašaukimą kviečiu atvykti į mano seminarą „Išlaisvink savo talentus“.

Būkite laimingi !

Kalbino ir rašė tekstą Inga Balnanosienė, žurnalas „Ji“

Šis straipsnis yra Egidijaus Gubino autorinė nuosavybė, norint jo dalį ar visą panaudoti ar publikuoti savo leidinyje (svetainėje) reikia gauti autoriaus sutikimą (egidijus.gubinas@gmail.com) ir po straipsniu patalpinti veikiančią nuorodą į autoriaus svetainę www.gubinas.lt 



Komentarai


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *