Kodėl vertėtų ieškoti gyvenimo prasmės?

Rekomenduoju jums paklausyti savo paskaitą, kurioje kalbėjomės apie gyvenimo prasmės klausimą ir svarstėme apie svarbiausius žmogaus tikslus ir praktinius būdus tą prasmę surasti. Galbūt paskaitoje išgirsite kažką sau tinkamo ar artimo, kas padėtų jums eiti šiuo nepaprastu savęs atradimo keliu.

Pasak V. Franklo-“žmogui gyvenimo prasmės poreikis yra įgimtas ir jeigu jis neranda prasmės, jis kankinasi”. Taip jau yra, kad mes ateiname į šį pasaulį neatsitiktinai ir tas poreikis įprasminti savo gyvenimą dažniausiai mus persekioja nuo vaikystės su pirmais klausimais-kodėl ? Tačiau po atitinkamo auklėjimo klausimai gali dingti kaip ir visa gyvenimo prasmė. Jei gyvename “tamsoje”, turiu omenyje mūsų sąmonę, tai per gyvenimą plaukiame pasroviui, nesigėdydami savo nedorų poelgių, o ir dažnai nesuvokdami, kad elgiamės netinkamai, nes atrodo, kad taip daro visi ir viskas pagal normą. Tačiau pasak to paties Franklo -“visas žmogaus gyvenimas – tarsi abitūros egzaminas: ne tiek svarbu užbaigti darbą, kiek jį kokybiškai atlikti. Moksleivis turi būti pasirengęs, kad skambutis paskelbs skirto laiko pabaigą, – ir gyvenime kiekvieną akimirką turi būti pasirengęs tam, kad tave gali „atšaukti“. Taigi tas momentas-mirtis ir yra labiausiai gąsdinantis ir verčiantis kažkiek keisti savo pasaulėžiūrą, jeigu žinoma dar yra sveiko proto.

Kuo gali būti naudingas žinojimas apie gyvenimo prasmę?

Ko gero žmogaus gyvenimo tikslas, tai ne vien savo kūno problemų sprendimas, kiek suvokimas, kur aš einu? Kiekviena diena mums tarsi dovana, tokią dovaną gauna ir vabzdžiai, paukščiai, katės ir šunys. Tačiau tik žmogus per tą dieną gali priartėti prie gyvenimo prasmės. Pragyventi dieną vien tik dėl valgymo ir miego, tai reiškia tiesiog nevertinti savo žmogiškosios prigimties, tai reiškia atsisakyti žmogiškos ateities. Turbūt vertėtų išmokti branginti savo laiką, nes jo nenusipirksime, net už pačius didžiausius pinigus. Buda sakė „Kiekvieną rytą mes gimstame iš naujo“. Tai ką padarysime šiandien gali turėti didžiausią reikšmę mūsų gyvenime.

Mokslininkų skaičiavimais, net 80 procentų mūsų vertybių suformuotos aplinkos, o ne mūsų pačių. Dėl šios priežasties vertėtų dažniau pasikapstyti po savo vidinį gyvenimą ir pabandyti atrasti ten glūdinčias vertybes. Suprasti ko norime iš gyvenimo, kokios mūsų svajonės ir ar jos iš tiesų mūsų ar tiesiog mums primestos.

Yra viena istorija apie karalių, kuris vedė savo nesuskaičiuojamą armiją per kalnus į Indiją. Ant aukšto kalno  padengto ledu ir sniegu, jis pamatė visiškai nuogą vyrą – jogą atsiskyrėlį. Jogas sėdėjo asketiškai ant ledu padengto akmens ir slėpė savo galvą sau tarp kelių, kad apsisaugotų nuo šalčio ir vėjo. Karalius pamatęs tą atsiskyrėlį suskubo nusimesti nuo savęs šiltą apsiaustą ir ištiesė jį jogui, bet asketas  atsisakė priimti apsiaustą ir ištarė tokius žodžius:

 – Dievas davė man pakankamai drabužių, kad apsaugoti mane nuo karščio ir šalčio. Dievas davė man viską ko reikia žmogui. Geriau padovanok savo apsiaustą tam, kuris iš tikrųjų yra vargšas. Karalius nustebo išgirdęs tokius jogo žodžius, jis nusišypsojo, galvodamas, ar dar gali būti kas nors didesnis vargšas už šį jogą?

Ir tuomet karalius paklausė asketo:

-Kurgi man rasti tokį vargšą ?

Tuomet jogas priėjo prie karaliaus, nusilenkė jam ir jo paklausė:

-O stiprusis valdove, iš pradžių tu man atsakyk, kur tu keliauji ir kodėl?

Karalius jam tarė:

-Aš su savo kariauna einu į savo priešo karalystę, kad užkariauti jo žemes ir turtus.

Jogas nusišypsojo ir tarė jam:

-Jeigu tau neužtenka žemės kurią tu valdai, jeigu tu pasiryžęs paaukoti savo ir tūkstančio karių gyvybes vien tik tam, kad užkariauti keliasdešimt kvadratinių kilometrų žemės, tai tu tikrai esi didesnis vargšas nei aš. Todėl prašau, pasilik savo šiltą paltą sau, nes tau jis labiau reikalingesnis nei man.

Nuo ko prasideda gyvenimo prasmė?

Ši istorija kalba apie tai, ar mes čia atėjome tik imti ar mokytis atiduoti. Gyvenimo prasmė prasideda nuo suvokimo, kad atėjome čia ne tam, kad tiesiog išgyventi, nes gimėme žmonėmis, o ne gyvūnais. Jeigu mes norime kontroliuoti šį pasaulį, tai manome, kad pasaulis netobulas. Visiškai nesvarbu kaip mes nusprendžiame ir norime koks turėtų būti šiandien oras, Saulė gali tiesiog nešviesti ir tiek. Visa tai reiškia, kad kažkas jau viską kontroliuoja. Vieni mano, kad viskas turi priklausyti tik jiems, o kiti, kad viskas turi būti po lygiai, bet dažniausiai tai nežinojimo kaip turi būti iš tikrųjų pasekmė. Žinojimas, tai sąmonės aiškumas, kad mes turėtumėme laikytis visatos dėsnių ir gyventi harmonijoje su gamta, kadangi mes tiesiog negalime jų nesilaikyti būdami šiame pasaulyje. Žinojimas tų visatos dėsnių gali mus išvaduoti nuo kančios tikint atsitiktinumais.

Kelias į gyvenimo prasmę prasideda nuo atsakomybės  prisiėmimo už savo gyvenimą ir savo likimą. V. Franklas rašydamas apie išgyvenimą koncentracijos stovykloje rašė, kad net pačiomis baisiausiomis gyvenimo akimirkomis išgyvendavo tie žmonės, kurie užuot klausę kodėl tai atsitiko man? Kodėl Dievas ir likimas man toks negailestingas? Savęs klausdavo „Ką aš galiu padaryti, net tokiomis siaubingomis sąlygomis?“. Taigi nuo čia ir gali prasidėti kelias į gyvenimo prasmę. Nustoti kaltinti savo likimą dėl nesėkmių ir klausti savęs, ką aš galiu padaryti savo gyvenime geriausia, kaip galiu panaudoti savo geriausias savybes ir talentus dėl kitų labo. Ar aš čia gyvenu tik tam, kad imti ir griauti, ar kažką sukurti, būti kažkam naudingas. Šie klausimai padėjo man asmeniškai geriau suprasti savo egzistencijos prasmę eiti žmogiškumo link.

Koks žmogaus tikslas ?

Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi keletą pakopų, per kurias mums reikėtų praeiti ir nuo mūsų pačių priklauso kurioje iš šių pakopų mes sustosime ar eisime toliau. Ko gero niekas nesiginčys, kad svarbiausia emocija ir aukščiausia žmogaus savybė yra meilė. Gyvenimo prasmė yra mokytis mylėti. Priklausomai nuo mūsų sąmonės, meilė mūsų širdyje progresuoja arba degraduoja. Meilė susijusi ir su kita svarbia savybe-pasiaukojimu. Priklausomai nuo sąmonės lygio per gyvenimą einame tarsi pakopomis. Pirmoje pakopoje mes mylime tik save patį ir mums svarbu, kad tik mums būtų gerai. Sekančioje pakopoje mes mylime tuos kurie mums suteikia džiaugsmo, tuos kas sutinka su mumis ir palaiko mūsų idėjas. Tai mūsų artimieji draugai ir bendraminčiai. Trečia pakopa, tai pakankamai aukšta sąmonė kuomet mes galime mylime tuos, kurie su mumis nesutaria ir nesutinka, tie žmonės nesuteikia gyvenime mums jokio pasitenkinimo ir netgi gali trukdyti mums gyventi, bet mes juos matome kaip savo mokytojus. Esame jiems dėkingi ir už gerus ir už blogus pavyzdžius, todėl būdami tokioje sąmonės būsenoje galime juos mylėti.

Aukščiausia pakopa, tai transcendentinė sąmonė. Šventųjų lygis. Tokios sąmonės žmogus myli visas gyvas būtybes, nesvarbu kokia kategorijai jos priklausytų ir kaip jie jį priimtų. Tai sąmonė-kuri neturi ribų savo prote. Tokį sąmonės lygį pasiekia tik vienetai ir yra didelė sėkmė jeigu mums pavyksta atsidurti šalia tokių žmonių ir bent kuo nors prisidėti prie jų misijos. Viena iš gyvenimo prasmių būtų ieškoti tokių didžių žmonių ir gauti įkvėpimą klausantis jų pamokymų. Taigi gyvenimo prasmė yra plati tema, labai tikiuosi pavyko jus kažkiek įkvėpti einant šiuo nepaprastu keliu. Dar pabaigai noriu pasidalinti viena įkvepiančia istorija.

Gyveno kartą vienas žmogus. Gyvenime jam sekėsi nekaip, bet jis nusprendė daryti gerus darbus, kad po mirties nepapulti į pragarą. Padėdavo tai vieniems, tai kitiems žmonėms, tačiau esminių pokyčių savo gyvenime nepastebėjo. Kartą ėjo jis gatve ir staiga pamatė, kad vienai močiutei ištrūko saga iš palto ir nukrito ant žemės. Močiutė to nepastebėjo ir keliavo toliau. Žmogelis susimąstė:

-Ech, kas ta saga, yra dar pas močiutę tų sagų, juk nelenksi  dabar nugaros dėl tokio menkniekio, kažkoks niekalas pamanė jis. Tačiau, kad ir nenorėdamas sagą pakėlė, pasivijo tą močiutę, atidavė jai sagą ir apie tą įvykį pamiršo.

 Po keleto metų žmogelis išėjo iš šio pasaulio, o po mirties atsidūrė kažkokioje vietoje kur išvydo prieš save svarstykles. Ten buvo angelai kurie svėrė jo atliktus darbus. Kairėje svarstyklių pusėje buvo padėti jo blogi darbai, kurie vis tempė svarstykles į apačią, o ant dešinės svarstyklių pusės kur turėjo būti geri darbai, buvo tuščia. Blogi darbai vis tempė svarstykles į apačią ir jis pradėjo galvoti.

– Ech, ne tik būnant žemėje, bet ir čia man nepasisekė, kas dabar bus?

Po akimirkos jis pamatė kaip angelai ant svarstyklių pusės su gerais darbais padėjo sagą ir tuomet ta dešinė pusė nusvėrė visas jo nuodėmes. Žmogelis žinoma nustebo. Pradėjo garsiai mąstyti.

-Atrodo tiek gero padariau, o kažkodėl nieko nesimato, tik kažkokia saga.

Tuomet iš angelų jis išgirdo tokius žodžius.

-Dėl to, kad Tu didžiavaisi darydamas gerus darbus, tai jų vaisiai visi prapuolė. Būtent saga kurią tu pakėlei be jokio didžiavimosi ir pamiršai apie šį padarytą gerą darbą, tave ir išgelbėjo nuo pražūties.

 Taigi jeigu ir mes savo gyvenime tik didžiuosimės savo atliktais darbais ar savo žiniomis ir manysime, kad esame geresni už kitus, tuomet, ir mūsų visi pasiekimai gali anuliuotis. Jie gali mūsų širdį tik sukietinti, o ne suminkštinti, o tai reiškia, kad kietoje širdyje negalės apsigyventi meilė, o gyvenimas be meilės, kaip upė be vandens, išsenka ir netenka prasmės.

Linkiu Jums ko geriausios kloties !

Egidijus Gubinas

Šis straipsnis yra Egidijaus Gubino autorinė nuosavybė, norint jo dalį ar visą panaudoti ar publikuoti savo leidinyje (svetainėje) reikia gauti autoriaus sutikimą (egidijus.gubinas@gmail.com) ir po straipsniu patalpinti veikiančią nuorodą į autoriaus svetainę www.gubinas.lt