Sveiki, pykstuosi su savo pusbroliu bei jį palaikančia šeima. Ir tai vyksta nuolatos, prasidėjus bendram vakarėliui, paliečiant kokią nors opią temą, kur nesutampa interesai, skiriasi nuomonės. O tai tęsiasi nuo vaikystės. Atrodo, kad pusbrolis pavydi mano sėkmės. Ir kartais „pagaunu“ save, kad pats noriu įrodyti jam, kad aš nesu prastesnis,  galų gale, bent nesigiriu, kad turiu nekilnojamojo turto ar dar ko nors… Neretai atrodo, kad pusbrolis yra net vedęs moterį iš išskaičiavimo, nes jos dėka ir mašina, ir namas atsirado, mat šios tėvai finansiškai visuomet paremia. Man jokiu būdu nepavydu, tikrai nerūpi kitų turtai, bet nepatinka, kad visada giriasi ne savo nuopelnais ir atrodo visada geriausias. Ta konkurencija nuo vaikystės tebesitęsia. Bet dabar susipykom vėl… Eilinį kartą… Nebenoriu bendrauti su juo ir jo tėvais (iki tol su pastaraisiais gan gerai sutarėm), nors ir tai vieninteliai giminaičiai, bet jie visada palaikys sūnų, ne sūnėną… Ar man verta ignoruoti juos, kad tiesiog nesipyktume daugiau ir nesijausčiau kaskart menkavertis? Ar kiekvieną kartą bandyti taikytis? Man jau įgriso, kad vėl pykstamės ir tai tęsiasi. Nežinau, kaip elgtis? Ar būtų klaida nutraukti visus ryšius su likusiais giminaičiais, kuriems kažin ar rūpėsiu tiek, kiek mano pusbrolis?

Ačiū. Antanas

Dėkoju už įdomų klausimą. Visų pirma, siūlyčiau  paklausti savęs: „Ar aš esu laimingas žmogus? Kas man yra laimė? Ar aš teisingai suprantu laimę?“.

Laimingas žmogus visada džiaugiasi, kai kitiems sekasi, išminčiai tai vadina laimė – dorybės energijoje. Kada žmogus laimingas, kai kitiems nesiseka, tai neišmanymo energija. Kuriai energijai save priskirtumėte? Laimingas žmogus dorybės energijoje nesistengia niekam nieko įrodinėti, o aistros energijos valdomas žmogus nuolat stengiasi įrodyti kitiems, kad jis geresnis.

Šiandieninė kultūra paremta tokia kova – kas geresnis. Pas ką naujesnis telefonas, pas ką geresnis automobilis, pas ką gražesnė žmona ir t.t. Ne veltui sakoma, kad šiandien žmonės dirba darbus, kurių nemėgsta, kad galėtų pirkti daiktų, kurių nereikia, tam, kad padaryti įspūdį žmonėms, kurių nemėgsta. Ar ir Jūsų gyvenime tai vyksta?

Vietoj to, kad ką nors kam nors įrodinėti, rekomenduočiau Jums išmokti tapti laimingu. Laimingu ne išorėje, o viduje. Problema šiandien yra tame, kad daugelis bando tapti laimingais tik išoriniame gyvenime, kas yra kova su vėjo malūnais. Jūs niekada nenumalšinsite visų savo norų, kol nenuraminsite savo proto. Visada kažkas nusipirks geresnį automobilį ar erdvesnį namą.

Verčiau gyvenkite prasmingai ir ieškokite tikrojo gyvenimo tikslo, bendraukite su žmonėmis turinčiais tikslą, klausykitės laimingų žmonių paskaitų, skaitykite įkvepiančias knygas ir valykitės savo širdį, bei protą meditacijos pagalba.  Sužinokite laimingo gyvenimo dėsnius. Kas rytą linkėkite visiems laimės. Pasistenkite ryte atsikelti šiek tiek anksčiau nei įprasta. Atsisėskite tiesia nugara, užsimerkite ir sakykite: „Aš linkiu visiems laimės“. Linkėkite laimės savo giminaičiams, artimiesiems, pusbroliui ir kitiems iš visos širdies.

Jeigu taip darysite nuolat, pajusite, kad Jūsų viduje  tampa ramiau, kad norisi mylėti, o ne pykti, džiaugtis, o neliūdėti, gyventi, o ne tik egzistuoti.

Visi sėkmingi ir laimingi žmonės taip elgiasi. Atsikėlę anksti ryte medituoja, meldžiasi skaito įkvepiančias knygas ir klauso įkvepiančių paskaitų. Tai vadinasi dorybės energija. Įsileiskite jos daugiau į savo gyvenimą ir Jums nebereikės daugiau pergyventi dėl tų dalykų, apie kuriuos rašėte. Galėsite daugiau šypsotis, kvėpuoti pilna krūtine, būti laimingu ir pakilti virš tos beprasmiškos kovos „kas geresnis“.

Daiktai padaro žmogų laimingą tik trumpam, o šios praktikos padeda pasijusti amžinu. Pavydo, pykčio ir godumo šaknys labai gilios ir jos nuolat temdo protą, todėl neleiskite joms keroti, o stenkitės į savo gyvenimą įsileisti daugiau šviesos. Pabaigai Jums papasakosiu vieną trumpą įkvepiančią istoriją:

”Kartą žmogus susapnavo, kad pateko į parduotuvę, kurioje už prekystalio stovėjo pats Dievas.

– Ką galėčiau čia nusipirkti? – paklausė žmogus.

– Visko, ko tik panorėsi,- atsakė Visagalis.

– Tada norėčiau gauti laimės, džiaugsmo, meilės, – išpoškino žmogus.

– Palauk, aš tuoj, – tarė Dievas ir nusisukęs ėmė kažką berti į popierėlį.

– Kas tai? – paklausė žmogus, kai Dievas jam atkišo popieriaus gniužulėlį.

– Tai viskas, ko tu prašei. Matai, čia sėklos… Ką sėsi savo gyvenimo kelyje, tas ir užaugs, ir džiugins tave,- paaiškino Dievas”.

Klausimai-atsakymai Čikagos laikraščiui „Geras“

 

Linkiu geriausios kloties!

Egidijus Gubinas