” Kas labiau keičiasi krentant svoriui: išorė ar vidinis pasaulis?”

Mano komentaras žurnalui „Dietos”. Kalbino Aistė Sakalauskienė.

Jeigu pažiūrėsime į gyvūnų pasaulį, tai ko gero retai pamatysime ten gyvūnus turinčius antsvorio, kadangi jie gyvena harmonijoje su gamta. Mes žmonės turime kur kas didesnę pasirinkimo laisvę, bet dažnai ja pasinaudojame netinkamai. Mus dažnai kankina nerimas, nežinojimas, meilės trūkumas, todėl šiuos trūkumus dažniausiai ir bandome kompensuoti maisto kiekiu ir jo skoniu.  Tai ir yra viena pagrindinių priežasčių atsirasti antsvoriui.

Dažnai dėl nutukimo ir pablogėjusios sveikatos žmogus pradeda domėtis svorio metimu, dietomis, sveikesniu gyvenimo būdu, bet svarbu nesustoti tik ties kūnu. Jeigu mes neišsprendžiame tikrosios antsvorio atsiradimo priežasties, problema niekur nedingsta. Pasak rytų išminties mes labiau maitiname ne savo kūną, o protą. Kaip tai suprasti? Tai galime pastebėti jeigu prisiminsime pavyzdžiui kalėdinių vaišių stalą, kuomet prisikemšame pilnus pilvus ir jau net nebegalime pajudėti, bet atrodo, kad dar tikrai  mielai suvalgytumėme gabalėlį šokoladinio torto ar baltos mišrainės. Mokslininkai yra atlikę nemažai eksperimentų su nutukusiais žmonėmis, kur persivalgymo priežastis dažniausiai buvo tikrai ne dėl alkio, o meilės, dėmesio ar bendravimo trūkumas. Jeigu atsisuksime į rytų kultūrą, tai ten daug pavyzdžių su vienuoliais, kurie maitinasi vien tik saujele kruopų per dieną ir jaučiasi laimingi, nes įvairių meditacinių praktikų dėka „pamaitina“ ir savo protą. Juk dažnai girdime sakant maistas kūnui ir sielai. Taigi pabandykime pažvelgti į šią problemą giliau kur gali slypėti jos tikroji persivalgymo priežastis?

Išminčiai sako koks mūsų vidinis gyvenimas-toks ir išorinis. Jeigu mes bandysime tik mesti svorį, bet savo vidinio gyvenimo nekeisime, tai mūsų problemos su antsvoriu išsispręs tik laikinai, nes numetę svorio vėl jo priaugsime. Pasak žinomo austrų psichologo V. Franklo, kad įprasminti savo gyvenimą ir jaustis laimingu, žmogui reikia ieškoti gyvenimo prasmės-„žmogui gyvenimo prasmės poreikis yra įgimtas ir jeigu jis neranda prasmės, jis kankinasi“. Taip jau yra, kad mes ateiname į šį pasaulį neatsitiktinai ir tas poreikis įprasminti savo gyvenimą dažniausiai mus persekioja nuo vaikystės.

Ko gero dauguma sutiksite, kad gyvenimo tikslas, tai ne vien savo kūno problemų sprendimas, kiek suvokimas, kur aš einu? Jeigu tik valgysime, dauginsimės ir miegosime, tai mes praktiškai nesiskirsime nuo gyvūnų. Juk kiekviena diena mums duota tarsi dovana, tokią dovaną gauna ir vabzdžiai, paukščiai, katės ir šunys. Tačiau tik žmogus per tą dieną gali priartėti prie gyvenimo prasmės. Pragyventi dieną vien tik dėl valgymo ir miego, tai reiškia tiesiog nevertinti savo žmogiškosios prigimties, tai reiškia atsisakyti žmogiškos ateities. Turbūt vertėtų išmokti branginti savo laiką, nes jo nenusipirksime, net už pačius didžiausius pinigus. Buda sakė „Kiekvieną rytą mes gimstame iš naujo“. Tai ką padarysime šiandien gali turėti didžiausią reikšmę mūsų gyvenime.

Kelias į gyvenimo prasmę prasideda nuo atsakomybės  prisiėmimo už savo gyvenimą, savo sveikatą ir savo likimą. Labai svarbu kasdien užduoti sau tokius klausimus kodėl aš gyvenu? ką aš galiu padaryti savo gyvenime geriausia? kaip galiu panaudoti savo geriausias savybes ir talentus dėl kitų labo? Ar aš čia gyvenu tik tam, kad imti ir griauti, ar kažką sukurti, būti kažkam naudingas. Klauskite savęs tokių klausimų. Keičiantis jūsų vidiniam gyvenimui, keisis ir išorinis. Stenkitės pamaitinti ne tik kūną, bet ir sielą intelektualiomis knygomis, meditacijomis, paskaitomis. Ieškokite atsakymų, ieškokite įkvepiančių jus žmonių. Patys tapsite laimingesni, gražesni ir tokiais padėsite tapti kitiems.

Linkiu Jums ko geriausios kloties !

Egidijus Gubinas

Šis straipsnis yra Egidijaus Gubino autorinė nuosavybė, norint jo dalį ar visą panaudoti ar publikuoti savo leidinyje (svetainėje) reikia gauti autoriaus sutikimą (egidijus.gubinas@gmail.com) ir po straipsniu patalpinti veikiančią nuorodą į autoriaus svetainę www.gubinas.lt