Planetos aprašytos senovės raštuose – Bhagavata Purana „Srimad Bhagavatam”.

Saulės planeta

Saulės judėjimas. Saulė nestovi vietoje, ji juda kaip ir kitos planetos. Jos judėjimas lemia dienos ir nakties trukmę. Kai Saulė yra šiauriau pusiaujo, dieną jį juda lėtai, o naktį labai greitai, todėl dienos ilgėja, o naktys trumpėja, o kai Saulė atsiduria piečiau pusiaujo, vyksta atvirkščias procesas – dienos ima trumpėti, o naktys ilgėti.

Saulės kelias Karkata-raši (Vėžio), Simha-raši (Liūto) ir kitais ženklais, įskai­tant Dhanuh-raši (Šaulį), vadinamas Daksinayana – pietiniu, o jos kelias Makara-raši (Ožiaragio), Kumbharaši (Vandenio) ir kitais ženklais, įskai­tant Mithuna-raši (Dvynius), vadinamas Uttarayana – šiauriniu. Kai Saulė yra Mesa-raši (Avino) ar Tula-raši (Svarstyklių) ženkle, dienos ir nakties ilgumas esti vienodas.

Jei kur nors Saulė pateka ir žmonės ją mato vadinasi, priešingoje pusėje ji leidžiasi ir išnyksta iš regos lauko. Lygiai taip, jei kur nors ateina vidurdienis, tai kitoje pusėje, visiškai priešingame taške, ateina vidurnaktis. Drauge su Saule pateka ir nusileidžia Mėnulis ir visos kitos planetos bei šviesuliai. Saulės dievo vežimas turi tik vieną ratą samvatsarą ~ tai laiko ratas, kala-cakra.

Vežimą traukia septyni arkliai: Gayatris, Brhatis, Usnikas, Jagatis, Tristupas, Anustupas ir Panktis.
Kai Saulė keliauja Vršcikos [Skorpiono] ir paskesniais keturiais ženklais, dienos iš pradžių trumpėja [iki Saulė įeina į Ožiaragio ženklą), o po to kas mėnesį palengva ilgėja, kol diena vėl susilygina su naktimi (Avino ženkle).
Juos kinko pusdievis vardu Arunadeva. Visad priešais Saulės dievą eina ir jam giesmes gieda šešiasdešimt tūkstančių išminčių valikhilyų. Keturiolika kitų jo palydovų – gandharvai, apsaros ir kiti pusdieviai – poromis atlieka jam skirtus apeiginius aukojimus.

Saulės dievo vežimas turi tik vieną ratą – Samvatsarą. Dvylika metų mėnesių – tai dvylika jo stipinų, šeši metų laikai – šešios ratlankio dalys, o trys catur-masyos laikotarpiai – trys jo stebulės dalys. Vienas rato ašies galas remiasi i Šumeru viršukalnę, o kitas – į Manasottaros kalną. Ant išorinio ašies galo užmautas ratas nesustodamas rieda viršutine Manasottaros ketera visai kaip aliejaus spaudyklės ratas.

Šis straipsnis yra Egidijaus Gubino autorinė nuosavybė, norint jo dalį ar visą panaudoti ar publikuoti savo leidinyje (svetainėje) reikia gauti autoriaus sutikimą (egidijus.gubinas@gmail.com) ir po straipsniu patalpinti veikiančią nuorodą į autoriaus svetainę www.gubinas.lt